

Šis aktyvus meninis tyrimas nagrinėja įtampą tarp noro pritapti ir moralinio fasado kūrimo, kuris apsunkina gebėjimą nubrėžti asmenines ribas bei kelia tapatybės ir egzistencijos klausimus.
Projektas, pavadintas „Tu nekviečiamas į mano gimtadienį“, naudoja gimtadienio metaforą kaip simbolinę atskirties ir ribų nustatymo erdvę. Pasitelkdama autoetnografinę praktiką, autorė asmenines patirtis dokumentuoja dienoraštyje, emocines būsenas bei vidinius konfliktus paversdama menine medžiaga. Šios refleksijos tampa pagrindu mišrios technikos praktikai, apimančiai tapybą, instaliacijas ir netradicinių medžiagų – tokių kaip plaukai, muilas, vaškas, sėklos – naudojimą.
Tyrimo tikslas – per kūrybą suprasti ir įprasminti asmeninę patirtį, kartu ugdant gebėjimą atpažinti bei brėžti emocines ir psichologines ribas. Pažeidžiamumas čia vertinamas ir kaip medžiaga, ir kaip metodas, atveriantis bendrą patirčių erdvę tarp menininkės ir žiūrovo.
Kūrinys reflektuoja šiuolaikinį spaudimą prisitaikyti, su kuriuo susiduria jaunos moterys, savivertės trapumą ir vidinį konfliktą tarp autentiškumo bei socialinio pripažinimo. Galiausiai projektu siekiama suteikti materialią formą vidinei įtampai, meną pozicionuojant kaip erdvę savirefleksijai, pasipriešinimui ir ribų nustatymui.
Tu nesi pakviestas į mano gimtadienį


Mitozė, 2025, aliejus ir akrilas ant drobės, 186 x 154 cm.






Su gimimo diena. Su gimimo, su gimimo, su gimimo diena, 2026, aliejus ir akrilas ant drobės, 93x71 cm.
Trečią nakties sėdėti priešais pustuštį šaldytuvą ir klausytis jo ūžimo. Būti apšviestai jo šviesa. Stebėti tortą, kurį pati viena valgei. Pati viena gurkšnojai. Viena pusryčiausi. Šaldytuvas keliauja į pasąmoninį užribį kasdien, o šiandien tampa slystančiu iš rankų paveikslu.
Buitis tampa atminimo, ypatingumo, (gimtadienio) norų sergėtoja. Kai šaldytuve saugome savo maistą, jį prailginame. O tortą? Jei stebėsime jį, ar ypatinga diena truks ilgiau, ar kaip tik – greičiau ges? Ar mes – šaldytuvai? Saugome kažką savyje nuo išorinio poveikio. Prailginame. Atminimus? Koks jų galiojimo laikas? Koks… mano galiojimo laikas? Girdžiu tik savo pačios šnabždėsį: Su gimimo diena… su gimimo, su gimimo, su gimimo diena…


Labai ilgstu bokso. Netikėjau, jog sportą galima įsimylėti. Trokšti sportuoti. Trankyti, daužyti, mokytis kombinacijų, footwork, daryti intensyvų cardio. Vau, vau vau. Ši skulptūra simbolizuoja naujos meilės gimimą mano gyvenime. Dantys tampa atsiminimo ir nepatogumo simboliu.
Dantų apsaugos naudojamos sparingo metu, kur tavo priešininkas nėra tavo priešas. Kur kova yra savotiškas šokis, bet ne su kitu žmogumi, o su savimi. Šis sportas tampa savotiniu būviu su savimi, kur susitinki su kažkuo, kas paprastai į paviršių neišlenda. Kadangi susižeidžiau riešą ir jau kelis mėnesius esu priversta atsisakyti šio sporto, jaučiu didžiulę širdgėlą – mano meilė atimta iš manęs. Vyko vidiniai sparingai tarp “noriu” ir “negaliu”. Trys žvakutės simbolizuoja tris mėnesius be bokso.




Sparingai arba mano meilė atimta iš manęs, 2026, vaško skulptūra, ≈6x6x10 cm


Galvoju apie pritapimą, 2026, aliejus ir akrilas ant medžio plokštės, teptukas, ≈52x40 cm


Mochi arba pasaulio sutvėrimas, 2025, akrilas ir aliejus ant drobės, 15x10 cm


Figa, 2025, akrilas ir aliejus ant drobės, 20x20 cm


Mitozė – eukariotinės ląstelės branduolio dalijimosi būdas, kurio metu iš vienos motininės ląstelės susidaro dvi genetiškai identiškos dukterinės ląstelės. Mitozės procesai yra būtini audinių atsinaujinimui. Šis procesas gydo, užlopija žaizdas.
Šis paveikslas yra ankstesnio paveikslo Mitozė antra dalis. Jo forma puikiai veikia su pavadinimu – beveik apvalus, mitozės būdu besiskiriančios ląstelės į dvi identiškas dukterines ląsteles vaizdinys. Tarsi atsiskyrė ir nuo paveikslo Mitozė, kaip identiška, bet atskira visata.
Mitozė II, 2026, akrilas ir aliejus ant medžio plokštės, 15x10 cm





Paula Mickutė, Aš (ne)turiu laiko, 2026, aliejus ir akrilas ant drobės, muilas, plaukai, 120x100 cm.


Septintoje klasėje per kitas mokyklas pasklido informacija, kad mano užpakalis didelis. Prie manęs prieidavo nepažįstami bendraamžiai ir sakydavo: „o, čia ji!”
Kartą prisiparkavusi prekybcentrio parkinge mane pasivijo vyras ir išvadino kekše dėl parkavimosi priekiu.
Mane yra apspjovęs senis stotelėje. Mane yra vijęsis devynaukščio laiptinėje.
Esu apsupta ne į savo vietą kišamais falais. Jie myža mano vakarėlyje.
Paveiksle vaizduoju visus savo veidu, rodydama žmogaus daugialypumą. Kiekvienas vyras perdėtas su seksualine energija — prezervatyvu kišenėje ar rankomis klyne. Kiekviena moteris apdovanota gimtadienine žvakute, kurias dalinu aš, pasaulio subinė, nuo palangės. Tai — sąmoningumo simbolis. Aš siekiu visas išmokyti brėžti ribas, nesitaikyti ir neatsiprašinėti. Vyrai geria menstruacinį kraują. Ant sienos falinė lempa, kuri pasistoja, kai šalia yra moteris. Yra asmuo, nemokantis naudotis sąmoningumo dovana. Ji pavydi. Yra moteris, kuri nedrįsta įtraukti žvakutės dūmo. Ir galiausiai yra vyras, įlipęs į kažką. Į mane. Į mane, ant manęs užmynė, mane pritrypė, patempė lūpą ir pasišlykštėjo. Aš esu baliuje niekam nereikalinga prabanga, karališkoji krevetė.
„Vilniaus pokeris” man buvo atradimas. Šis kūrinys parodė man, kad galima kalbėti taip baisiai, kaip yra. Manyje ilgai kaupėsi keiksmažodžiai, šlykštūs atsiminimai, falų ir diedų vaizdiniai. Iki šio romano bijojau juos išleisti į paviršių. Tačiau pajaučiau teisę viską parodyti ir papasakoti taip, kaip viduje pas mane susikaupė.
Gyvenimas kaip balius, o aš -- ta krevetė 2026, akrilas ir aliejus ant drobės, 120x1oo cm


